Įžymūs ordino žmonės


Juozas Tumas – Vaižgantas

Kunigas, pasaulietis pranciškonas, rašytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas, politikas.

Gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime, Anykščių rajone, ūkininko šeimoje. Tėvų bei tėviškės aplinka suteikė J.Tumui – Vaižgantui nepaprastai turtingą kalbinį bei etnografinį paveldėjimą, ugdė individualumo bei savarankiškumo pajautimą, meilę žmonėms bei gyvenimo optimizmą. Pradžios mokyklą Kunigiškiuose baigė per 2 metus ir 1881 metais įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Gimnazijoje vyraujanti pozytivystinė, laisvamaniškoji dvasia J.Tumo stipriau nepaveikė. Tautinę sąmonę ugdė „Aušra“, rusų klasikų literatūra paskatino literatūriniam darbui. 1888 metais jis baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje įsijungė į tautinį darbą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą.

1893 metais Vaižgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894 metais paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją. Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895 metais jis buvo perkeltas į Žemaitijos gilumą – Mosėdį. Čia prasidėjo didžioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš „Tėvynės Sargo“ organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898 metais perkeltas vikaru į Kulius. 1900 metais pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“. 1901 metais perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tumą dvasinei vyresnybei. Skundas buvo apsvarstytas, ir J.Tumui buvo uždrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902 metais J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Vadaktėliuose sulaukė lietuvių spaudos grąžinimo. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

1906 – 1911 metais J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“ (1907), „Vilties“ (1907-1911), „Ryto garso“ (1914) redakcijose.

1911 metais paskirtas Laižuvos klebonu. Po įtemptų metų žurnalistinio darbo, užsimojo literatūriniam darbui, bet tais pačiais metais išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįžęs į Lietuvą, parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 metais atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 metais J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį – į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.

1918 metais grįžo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 metais pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 metais persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932 metų. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922 – 1929 metais dėstė lietuvių literatūros istoriją. 1929 metais suteiktas garbės daktaro laipsnis. Be šių pagrindinių pareigų J.Tumas buvo daugelio organizacijų nariu (tame tarpe ir pasauliečiu pranciškonu), aktyviai dalyvavo kultūrinėje, visuomeninėje, politinėje veikloje, redagavo žurnalus, rašė grožinės literatūros kūrinius, publicistinius straipsnius.

Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.